Grįžta sovietmetis - mokyklose vėl mokys matematikos

Pliusas už antraštę. Mindaugas Jackevičius, delfi.lt: Į mokyklas grįžta sovietmetis – matematikos mokys prievarta?

Ar būsi filologas, ar istorikas, laikysi matematikos egzaminą. Tokia idėja bręsta švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio galvoje. Prievarta grūdant matematiką, tikimasi moksleivius paskatinti studijoms rinktis tiksliuosius mokslus. Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius tokį sumanymą vadina sovietinio mąstymo rezultatu.

„Mes šiandien turime nepakankamai žmonių, besimokančių tiksliuosius mokslus. Tą atspindi visos statistikos, visi tarptautiniai tyrimai. Kas galėtų paneigti, kad tai susiję su tuo, kad Lietuva Europos mastu atsilieka technologijų, inovacijų, moderniųjų technologijų diegimo srityje“, – dėsto švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis.

Pasak D. Pavalkio, todėl ir verslas, ir techniniai universitetai spaudžia, kad matematikos egzaminą kasmet laikytų daugiau vaikų nei iki šiol.

„Manau, tendencija ir norai absoliučiai visiems suprantami, o kaip greitai matematiką padaryti ir ar tikrai matematikos egzaminas turėtų būti teoretinis, ar jis turėtų turėti platesnį kontekstą – pavyzdžiui, matematika su informatikos ar kitų dalykų elementais – diskusijų klausimas. 2015 m. matematikos dar tikrai neįvesime, nes ir mokinių bendruomenė pakankamai dėl to išsigandusi, ir universitetų rektorių konferencijoje, ir ministerijoje yra abejonių“, – aiškina D. Pavalkis.

Jau ketinau įsivesti tag'ą išskirtiniam tūpizmui, bet susilaikiau, ir ne be reikalo. Matematikos fobija, pasirodo, laikytina objektyviai egzistuojančiu fenomenu. Angliškoje Wikipedijoje jai skirtas didelis straipsnis.

Atskiras skyrius skirtas tos problemos sprendimams. Aprašyta net matematinė ir statistinė terapija. Ir (kas galėtų pagalvoti) - sprendimai yra geros mokymo praktikos, o terapija niekuo nesiskiria nuo korepetitoriavimo.

Neproduktyvu grūsti matematiką per prievartą, reikia mokyti. Skirti tam pakankamai didelius resursus, net ir žymiai didesnius, nei buvo skiriami sovietmečiu, ir mokyti.

Rusofobija iš meilės

R.Sadauskas-Kvietkevičius. Šiandien dar labiau myliu Ameriką

Dar įdomesni šiuo požiūriu yra mūsų radikalūs dešinieji, lipdantys savo ideologiją iš mėgėjiškų pagoniškosios mitologijos rekonstrukcijų, homofobijos, antisemitizmo ir antiamerikonizmo. Ir mėgsta cituoti tuos pačius rusiškuos bei baltarusiškos kilmės informacijos šaltinius. 

Persekiodami paramą iš Vakarų gaunančias pilietines organizacijas Rusijos ir Baltarusijos autoritariniai režimai savo propagandos priemonėse perša mums Šaltojo karo laikų dvipolio pasaulio vaizdą. Jame sovietinis ir postsovietinis blokas bei Amerika su savo sąjungininkais pateikiami kaip tarpusavyje konkuruojančios jėgos. Jokio gėrio ir blogio, laisvės ir tironijos. Ir beveik natūrali išvada, kad tokiems mažiukams, kaip Baltijos šalys, naudingiau laikytis neutralumo. Ir nepamiršti istorinių ryšių, kultūrinio artumo kaimynams, kurie yra šalia, o ne už Atlanto.

Ne labai aišku kas tie "radikalūs dešinieji" ir "tie patys rusiškos bei baltarusiškos kilmės informacijos šaltiniai".  Bet smagu, kad technologijos leidžia pasiklausti.

+Romas Sadauskas , ką turėjote omenyje? Kokį tai baltarusišką kabelinės televizijos kanalą, ar ką?

Valatka "neįsirašo" į kalendorių ir kultūrą

Visos kultūros švenčia pavasario šventes. Religijos ir ideologijos konkuruoja, siekdamos įtakoti ar priskirti toms šventėms savas prasmes, "įsirašyti" į tą senųjų tradicijų kalendorių. Net Wikipedijoje gegužės šventėms skirti du skirtingi puslapiai: May Day ir International Workers' Day. Skirtingi švenčių interpretavimai tiesiog neišsitenka viename puslapyje.

Žinomi dalykai, bet ne Valatkai.
Rimvydas Valatka: Kada gyvensim geriau?

Antisovietiškoji dalis:

Okupacija padarė tai, ko nė patys okupantai į pabaigą nesitikėjo. Sovietų bruktos komunistinės šventės tarsi gegužiukai ritasi iš okupantų gegutės kadaise pakištų svetimų kiaušinių ir vėl įsitvirtina lietuvio sąmonėje. Kaip tarptautinės. Socialdemokratų ir naujosios kairės aliejumi pateptos.

Kovo 8-oji kaip ir nuplauta. Net dešiniųjų ministrai susileido tą dieną. Per vargus, iš antro bandymo, socialdemokratams įveikus prezidento V.Adamkaus veto, grįžo ir Gegužės 1-oji. Nors tai yra iš principo svetima šventė agrarinio krašto žmonių prigimčiai, o į demonstraciją Vilniuje trečiadienį susirinko vos 500 „darbininkų“, ji taip pat neberėžia akies.

Tolstant nuo 1990-ųjų ir pati okupacija daug kam tampa tik nereikšmingu epizodu. Iš viešojo vartojimo išstumiamas net žodis „okupacija“, delikačiai keičiant jį neutraliu „sovietmečio“ terminu. Panašiai kaip stintmetis.

Tai, kad lietuviai greitai tapo nekritiški ne tik „tarybinėms“ dešrelėms, bet ir sovietinių okupantų įbruktoms šventėms – nemalonus pilietinis reiškinys, skaudinantis jau tik tuos, kurie patys ar jų giminės buvo tremti, kalinti. Bet tokių buvo mažuma. Laikas dar praretino. Tačiau kalbant apie tokias „šventes“, kaip Gegužės 1-oji, yra ir kita medalio pusė – ekonominė.

Merkantilinė artojiškoji:

Kuris politikas ryšis pasakyti nuogą tiesą, jog tam, kad pasiektume Vokietijos lygį, reikia ne „tarptautines“ šventes švęsti, ne paauglius visokiais draudimais atriboti nuo darbo rinkos, ne bukai kopijuoti švedų kovą už vienodą moterų ir vyrų skaičių bendrovių valdybose, o dirbti. Ilgai, daug ir gerai. Juodai arti tiek pat metų, kiek iki socialinės gerovės valstybės arė vokiečiai, anglai ar olandai.

Darbštuolis... Gaila, neparašė, ką turėtume švęsti.