Žinomi dalykai, bet ne Valatkai.
Rimvydas Valatka: Kada gyvensim geriau?
Antisovietiškoji dalis:
Okupacija padarė tai, ko nė patys okupantai į pabaigą nesitikėjo. Sovietų bruktos komunistinės šventės tarsi gegužiukai ritasi iš okupantų gegutės kadaise pakištų svetimų kiaušinių ir vėl įsitvirtina lietuvio sąmonėje. Kaip tarptautinės. Socialdemokratų ir naujosios kairės aliejumi pateptos.
Kovo 8-oji kaip ir nuplauta. Net dešiniųjų ministrai susileido tą dieną. Per vargus, iš antro bandymo, socialdemokratams įveikus prezidento V.Adamkaus veto, grįžo ir Gegužės 1-oji. Nors tai yra iš principo svetima šventė agrarinio krašto žmonių prigimčiai, o į demonstraciją Vilniuje trečiadienį susirinko vos 500 „darbininkų“, ji taip pat neberėžia akies.
Tolstant nuo 1990-ųjų ir pati okupacija daug kam tampa tik nereikšmingu epizodu. Iš viešojo vartojimo išstumiamas net žodis „okupacija“, delikačiai keičiant jį neutraliu „sovietmečio“ terminu. Panašiai kaip stintmetis.
Tai, kad lietuviai greitai tapo nekritiški ne tik „tarybinėms“ dešrelėms, bet ir sovietinių okupantų įbruktoms šventėms – nemalonus pilietinis reiškinys, skaudinantis jau tik tuos, kurie patys ar jų giminės buvo tremti, kalinti. Bet tokių buvo mažuma. Laikas dar praretino. Tačiau kalbant apie tokias „šventes“, kaip Gegužės 1-oji, yra ir kita medalio pusė – ekonominė.
Merkantilinė artojiškoji:
Kuris politikas ryšis pasakyti nuogą tiesą, jog tam, kad pasiektume Vokietijos lygį, reikia ne „tarptautines“ šventes švęsti, ne paauglius visokiais draudimais atriboti nuo darbo rinkos, ne bukai kopijuoti švedų kovą už vienodą moterų ir vyrų skaičių bendrovių valdybose, o dirbti. Ilgai, daug ir gerai. Juodai arti tiek pat metų, kiek iki socialinės gerovės valstybės arė vokiečiai, anglai ar olandai.
Darbštuolis... Gaila, neparašė, ką turėtume švęsti.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą