Vytautas Radžvilas. Rusijos korta
Lietuvai pageidautinas ir siektinas santykių su Rusija modelis aiškus: tai turėtų būti tokie santykiai, kokie šiandien susiklostė, pavyzdžiui, tarp Vokietijos ir šios galiūnės agresijos iš tiesų nebeturinčių pagrindo bijoti anksčiau ne kartą nuskriaustų jos kaimynių. Deja, Lietuvai ir Rusijai iki tokių - pasitikėjimu ir abipuse pagarba grindžiamų - santykių kol kas toli. Todėl negali būti jokių iliuzijų: geopolitinė grėsmė Lietuvai tebėra didelė, o ją ignoruoti būtų nusikaltimas.Esu dedikavęs šį blogą nusišnekėjimų ligai, manau iki šiol pavyko filtruoti ir dėti čia tik itin simptomiškus. Pavyzdžiui anksčiau išsakyti Radžvilo argumentai, esą gyvename vis dar postsovietinėje realybėje, man atrodė ginčytini (nes gyvename globalinėje neoliberalioje), bet į "keturių kojų" kategoriją netilpo.
Tačiau tai nereiškia, kad apie šią grėsmę būtina klykti kiekvieną dieną nuo aušrų iki sutemų. Apie pamatinius dalykus dera kalbėti tik iš esmės ir tik tada, kai šito iš tiesų reikia. Tačiau šia taisykle žaidimo Rusijos korta meistrai kaip tik ir nesivadovauja. Jų elgesys tarsi patvirtintų žinomą posakį, kad šėtonas viską daro teisingai, tik truputėlį ne laiku ir ne vietoje. O kalbant konkrečiau, iš egoistinių paskatų beatodairiškai žaisdami šia korta jie padarė Rusijai didžiausią įmanomą paslaugą - beviltiškai diskreditavo nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbią temą. Vien tam, kad išliktų prie valdžios lovio, neveikiančių „Rusijos sulaikymo strategijų“ kūrėjai žaidžia valstybės likimu, nes kur reikia ir kur nereikia baugindami šiam klausimui jautrius rinkėjus jie pasiekė, kad net racionaliausi ir pagrįsčiausi argumentai dėl visiškai realių Rusijos keliamų grėsmių pradėti laikyti kone psichinės ligos, dažniausiai vadinamos „rusofobija“, apraiškomis
Kalbant apie geopolitinius Rusijos interesus, didžiausias turėtų būt ne imperinės ambicijos, o savos valstybės išsaugojimas nuo subyrėjimo. Gal ne visi suvokia.